Užeina į barą vyras su stručiu.

– Man alaus, - sako vyras.

– O jums, - klausia stručio barmenas.

– Man irgi, - atsako strutis.

– Gerai, iš jūsų abiejų – septyni šešiasdešimt.

Vyras įkiša ranką į kišenę, ištraukia lygiai tiek kiek prašė barmenas ir sumoka. Ilgai jie į tą barą vaikščiojo ir tapo nuolatiniais klientais. Vyras visada sumokėdavo neskaičiuodamas, ir visada būdavo lygiai centas prie cento. Kartą jo barmenas ir klausia:

– Klausyk, kaip čia yra? Tu tik įkiši ranką į kišenę ir visad ištrauki tiek, kiek reikia?

– Buvo taip. Radau palėpėje seną lempą, patryniau, iš jos išlindo džinas ir pažadėjo įvykdyti du mano norus. Pirmas noras buvo, kad visada turėčiau pinigų tiek, kiek reikia.

– Tai protingas noras! Daug geriau negu prašyti milijono, kuris kažkada vis tiek baigsis. O dabar nesvarbu, ar eitum pieno, ar mašinos pirkti, pinigų bus tiek kiek reikia. Bet ką čia daro tas strutis, kuris vis su tavim vaikšto?

– Matai, barmene, antras mano noras nebuvo toks protingas. Aš paprašiau, kad šalia manęs visad būtų ilgakojė paukštytė.

Aistros - tai vėjai, pučiantys į laivo bures. Kai kada jie paskandina jį, bet be jų jis negalėtų plaukti. Viskas pasaulyje pavojinga - ir viskas būtina.

Voltaire

Ežys – išdidus paukštis, kol nepaspirsi, tol neskris...