Šiandien šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretus, kuriais kreipėsi į Teisėjų tarybą dėl penkių Kauno teisėjų atleidimo. Tikėtina, kad dauguma jų iš užimamų pareigų pasitrauks savo noru ir po kurio laiko vėlei iškilmingai prisiekę – nors ankstesnė priesaika buvo sulaužyta – užims kitas pareigas teisinėje sistemoje, pavyzdžiui – advokatų.

Kodėl tai kelia nerimą? Priesaikos aktas yra teisiškai ir morališkai reikšmingas. Valstybės tarnautojas, duodamas priesaiką Tautai, viešai ir iškilmingai pasižada veikti taip, kaip jį įpareigoja priesaika. Nors pareigūnai, kuriems numatyta prievolė prisiekti, privalo tai padaryti, nes tik taip gali būti įgyjamos tam tikroms pareigoms tenkančios teisės ir pareigos, tačiau, stebėdami paskutinių penkerių metų viešojo sektoriaus tendencijas, nuolat matome įvairių skandalingų situacijų, kada priesaika lengva ranka sulaužoma. Deja, kol kas tik vienas teisinis veiksmas dėl priesaikos sulaužymo buvo įgyvendintas, būtent – kai iš pareigų buvo atleistas buvęs Seimo narys Linas Karalius.

Taigi kyla klausimas, ar priesaikos institutas nėra perteklinis? Gal vertėtų pagalvoti apie Konstitucijos keitimą? Juk priesaiką sulaužę valstybės pareigūnai vis tiek tesulaukia tokių vertinimų kaip „pareigūno vardo pažeminimas“ arba galimybės išeiti iš darbo savo noru. Atrodo, jog Seimo patvirtintas priesaikos institutas politikams taip pat perteklinis: nors Seimo nariams būna pradedami ikiteisminiai tyrimai, tačiau priesaikos instituto požiūriu jie nėra vertinami.