Christian Schmidt-Häuer, Vokietijos žurnalistas, Rytų Europos bei Lotynų Amerikos ekspertas, apie naująjį Baltijos valstybių kuklumą ir viešumą.

Pamirškime visus apgavikus arba švaistūnus Europos pakraščiuose. Vienai šventinei dienai uždarykime blogų naujienų biržą. Pasveikinkime Lietuvą, kuri jau kiek ilgiau nei kitos šalys stengiasi elgtis garbingai.

Lietuva? Ar Europos Komisija ką tik nesibaimino, kad šios šalies biudžeto deficitas artimiausiu metu triskart viršys Mastrichto kriterijų – 3 proc.? Taip ir atsitiko – pernai rudenį. Ilgai nedelsę lietuviai tylomis smarkiau susiveržė diržus. Taip smarkiai, kad Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius bendraudamas su žurnalistais džiūgavo: „Akivaizdu, kad ES šiaurėje ir pietuose skirtingai suprantama, ko galima tikėtis iš gyventojų… Tai, kad Latvijai prireikė TVF paramos, mus paskatino išsiversti be jos.“

Istorinis Lietuvos likimas turbūt turėjo įtakos ir jos žmonėms, antraip Lietuvos premjeras vargu ar galėtų taip ironiškai kalbėti apie galimybių pervertinimą Briuselyje: „Lisabonos strategijos tikslas – pasiekti, kad ES iki 2010 m. taptų konkurencingiausia žiniomis grindžiama pasaulio ekonomine erdve. Tai man visada šiek tiek primena 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungoje populiarius Nikitos Chruščiovo lozungus. Elgsimės teisingai, jei išliksime kuklūs.“

Būti kukliam lietuviai patarė ir Michailui Gorbačiovui, kai Kremliaus vadovas lygiai prieš dvidešimt metų buvo atvykęs į anuometinę sovietinę Baltijos respubliką, ketindamas įkalbėti ją likti SSRS. Lietuvos žmonės gerokai ramiau nei pietiečiai išklausė visus prašymus ir ištvėrė pykčio protrūkius. Ir tada iš minios pasigirdo balsas: „Michailai Sergejevičiau, jums daugiau nepavyks nudažyti tautų kalėjimo naujomis spalvomis!“

Vėl prisiminiau šią istoriją, kai Lietuva dėl nelegalaus kalėjimo buvo priversta atskleisti savo kortas. 2004 m. Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje Antavilių jojimo bazėje angliškai kalbantys darbininkai įrengė CŽV kalėjimą, kuriame visi elektros lizdai buvo pritaikyti tik JAV elektros tinklui. Tai išaiškėjo praėjusiųjų metų rudenį, po to kai Europos ir tarptautinės institucijos dar prieš dvejus metus pareikalavo Lenkijos ir Rumunijos pasiaiškinti dėl jose įkurtų slaptų JAV kalėjimų, skirtų įtariamiems terorizmu asmenims. Rumunai sklandžiai išsisukinėjo, teigdami, neva, jų teritorijoje nei vienas lėktuvo keleivis nebūtų išvengęs kontrolės. Lenkija iki šiol dangstosi nesibaigiančiais tyrimais, kurie vyksta jau 19 mėnesių ir yra kruopščiai slepiami.

Lietuva. Slaptosios tarnybos. Sovietų Sąjunga

Lietuva, kurią JAV žiniasklaida pernai rugpjūtį kalė prie gėdos stulpo, lapkritį sudarė tyrimo komisiją, kuri dar gruodį pateikė išvadas. Saugumo tarnybos vadas ir jo pirmtakas, per tą laiką tapęs ambasadoriumi Gruzijoje, neteko postų. Šalies Prezidentė buvusi ES biudžeto komisarė Dalia Grybauskaitė atleido ir užsienio reikalų ministrą, bandžiusį sumenkinti šį skandalą.

ES valstybei narei, žinoma, nebuvo lengva įsivelti į nesutarimus dar ir su amerikiečiais. Dėl teroro ir karų, kuriuos šaliai teko iškęsti nuo 1940 m., valdant Stalinui, vokiečiams ir vėl Sovietų Sąjungai, Lietuva neteko kone trečdalio gyventojų.

Būtent dėl šios traumos didžioji dalis šalies piliečių (iš viso jų yra apie 3,4 mln.) Vašingtoną laiko pagrindiniu laisvės garantu. Tuo didesnės pagarbos nusipelno toji drąsos ir demokratijos samprata, kuri juntama Ministrui Pirmininkui sakant: „Nors JAV ir yra vienas svarbiausių mūsų partnerių, mes negalime pateisinti, jei veikiama iš esmės sovietiniais metodais.“

Šaltinis: ZEIT