Rasti pusiausvyrą tarp žemės ūkių plėtros ir aplinkosaugos įmanoma – teigė Suomijos žemės ūkio ir miškininkystės ministerijos agroaplinkosaugos ekspertė Marjatta Kemppainen-Mäkelä, dalyvavusi Aleksandro Stulginskio universitete vykusiame seminare „Švarus ūkis. Švarios upės. Švari jūra“. Taip ji suteikė optimizmo susirinkusiems šalies žemdirbių, aplinkosaugos ir universitetų atstovams, nes į jūrą patenkančių azoto ir fosforo kiekių mažinimas Lietuvai – opus klausimas.

Ekspertė pažymėjo, kad Suomija ūkių taršos klausimus ėmė spręsti nacionaliniu lygmeniu praėjusio amžiaus pabaigoje. Suomijos sėkmės priežastis – valstybinė Ūkių ir aplinkosaugos dermės vystymo programa, skatinanti ūkininkus rengti aplinkosaugos planus bei įgalinanti gauti finansinę paramą. „Dabar programoje dalyvauja 89 proc. ūkininkų ir toks dalyvavimas laikomas sėkme. Agrarinės aplinkosaugos programa Suomijoje veikia nuo 1995 metų – per šį laikotarpį ūkininkai priprato prie sudėtingos sistemos”, – sakė M. Kemppainen-Mäkelä.

Užsienio reikalų ministerijos Europos reikalų departamento ambasadorė ypatingiems pavedimams Kornelija Jurgaitienė pažymėjo, kad visos Baltijos jūros regiono šalys, įskaitant Lietuvą ir Suomiją, susiduria su rimtu ekologiniu pavojumi, kadangi Baltijos jūra yra vienas labiausiai užterštų Europos vandens telkinių. „Bendradarbiaudamos Baltijos makroregiono šalys gali drauge pasiekti žymaus taršos sumažinimo. Kaip kad pamatėme šiandien, Lietuva gali imti pavyzdį iš gerosios kaimyninių šalių praktikos“, – sakė K. Jurgaitienė, susirinkusiesiems pristačiusi ES Baltijos jūros regiono strategiją.

Kaip nurodė M. Kemppainen-Mäkelä, Suomijai taip pat teko stipriai mažinti į jūrą patenkančio azoto ir fosforo kiekius. To pasiekti padėjusi nacionalinė programa yra paremta aiškiai suformuluotais tikslais, prevencinėmis priemonėmis, tokiomis kaip aplinkos apsaugos planų parengimas, trąšų kiekio ribojimas, filtro juostelių naudojimas, biologinės įvairovės saugojimo priemonės, bei kompensacijų sistema, dar labiau motyvuojančia ūkininkus įsitraukti. Suomės teigimu, agrarinės aplinkosaugos priemonės jau pradėjo rodyti teigiamą poveikį – matuojant pagal maistingųjų medžiagų balansą, Suomijos rezultatai rodo, kad žemės ūkio maistinių medžiagų apkrovos potencialas mažėja azoto ir ypač fosforo dalimi.

Po seminaro vykusioje diskusijoje buvo siekiama atsakyti į klausimą, kaip Lietuvoje įmanoma pasiekti ūkių ir aplinkos apsaugos pusiausvyrą. Šalies aplinkosaugos, žemdirbių ir universiteto atstovai sutiko, kad visų pirma reikia susikalbėjimo, mat paprastai į viską žiūrima iš savų pozicijų. „Agrarinė aplinkosauga – tai daug daugiau nei vienos žinybos reikalas. Būtina rūpintis prevencija, o ne stengtis likviduoti pasekmes. Reikia ne kontrolės mechanizmo, o sąmoningumo, bendravimo, informavimo sistemos. Jei atsakomybę stengsimės perkelti kitiems, o patys nieko nedarysime, situacija nesikeis“, – įžvalgomis dalinosi diskusijos dalyviai.

Remiantis HELCOM 2007 m. ataskaita, Lietuvai fosforo kiekį, patenkantį į jūrą, reikia sumažinti 66 %, azoto – 26 %.

Renginyje, kuris įgyvendinamas ES priimtos Baltijos jūros regiono strategijos rėmuose, buvo pristatyti darnaus ūkininkavimo ir aplinkosaugos pavyzdžiai, Baltijos jūros ir Lietuvos upių ekologinė situacija. Pranešimus skaitė Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės vertinimo departamento Upių baseinų valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojas Martynas Pankauskas, Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Arvydas Povilaitis ir dr. Antanas Sigitas Šileika, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius prof. Gediminas Staugaitis, Suomijos žemės ūkio ir miškininkystės ministerijos agroaplinkosaugos ekspertė Marjatta Kemppainen-Mäkelä ir Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asociacijos narys, UAB „Žalvaris“ komercijos direktorius Sigitas Ašmonas.